Itališkas maistas jau seniai pasaulyje užsitarnavęs puikų vardą. Paradoksalu tai, kad tiek pica, tiek pasta ir kiti itališkų patiekalų receptai yra gimę iš skurdo. Nerastum pasaulyje žmogaus, nežinančio kas yra pica ir turbūt nėra miesto, kur nebūtų picerijos, o juk anksčiau tai buvo nepasiturinčiųjų gatvės maistas. Arba šiandien Italijos garsiausi restoranai gamina kepenėlių, skrandukų ir kitų organų troškinius ir gurmanai prisikimšę žandus valgo, o patiekalų šaknys glūdi tokiame skurde, kad be tų organų tiesiog nebūdavo ko valgyti. Šiuos ir kitus įdomius dalykus sužinojau viešėdama pas šeimos draugus Italijos kalnų miestelyje Tagliacozzo, kur turėjau galimybę pabendrauti su daugybę metų virtuvėje besisukančiais italais.
Roman pizza vs Napolitan pizza. Skaniausios picos beieškant.
Man pica labai aktuali, nes dirbu pas Jurgį ir Drakoną ir pica yra kasdienė mano palydovė. Kaip žinia Jurgis ir Drakonas vilniečiams siūlo neapolietišką picą, bet klientai dažnai ją maišo su pavyzdžiui Romoje valgyta pica. Sako, labai jau jos skirtingos. Taigi vienas iš šios kelionės tikslų – aplankyti Romą ir Neapolį ir palyginti picas. Tarp šių miestų vos 200 km. atstumas, bet va picos išties labai skiriasi. Atrodo, net italai patys pasiskirstę į dvi stovyklas: tuos, kurie labiau mėgsta neapolietišką picą ir tuos, kurie mėgsta šiaurės Italijoje gaminamą picą.
 |
| Romos pica |
 |
| Neapolio pica |
Taigi kuo jos skiriasi? Pagrindinis skirtumas – padas: Romos picos padas – plonas ir traškus, o Neapolyje gan storas (kraštuose) ir minkštas. Neapolio picos daug šlapesnės, nes dažniausiai naudojama trinti San Marzano tipo pomidorai ir daug mocarelos, tuo tarpu Romoje šių ingridientų dedama mažiau ir tos picos nėra šlapios. Kuri man patinka labiau? Žinoma, kad neapolietiška. Ji man atrodo tokia visada šviežia ir minkšta.
Naminis itališkas maistas – skaniau net už neapolietišką picą.
Labiausiai mane sužavėjo naminis itališkas maistas. Už galimybę jo paragauti ir pasidomėti kas, kaip ir kodėl esu dėkinga šeimos draugams Linai ir Gianlucai. Šios kelionės metu gyvenome italo Gianlucos tėvams priklausančiame viešbutyje Miramonti, esančiame apie 100 km. nuo Romos įsikūrusiame kalnų miestelyje Tagliacozzo.
 |
| Gražusis Tagliacozzo matosi pro kambario langą. |
Miramonti viešbutyje yra ir Miramonti restoranas, kuriame virtuvėje sukasi Gianlucos mama ir tėtis. Šiems žmonėms, jų svetingumui ir jų talentui virtuvei trūksta žodžių apibūdinti – ne veltui net iš Romos klientai atkeliauja čia pietauti ar vakarieniauti. Šis restoranas garsėja naminiu itališku maistu ir gamina tai, ką turi šviežio. Klientams visada siūlomos jūros gėrybės, skaniausi mėsos patiekalai, naminiai desertai. Yra ir picų krosnis, šalia kapojama šviežia mėsa. Ir išties per visą savaitę man neteko ragauti nieko, kas nepatiktų (na gal tik žalios jūros gėrybės man nekėlė didelio pasitenkinimo, bet čia turbūt daugiau psichologinis dalykas). Tiems, kas Italijoje keliausite po kalnų miestelius arba važiuosite nuo Romos į kitą Italijos pusę prie Adrijos jūros – labai patariu apsilankyti ir įsitikinti, kad Itališka virtuvė – toli gražu ne tik pica ir pasta.
 |
| Pirmą kartą mačiau tokias jūrų gėrybes. Pasirodo, būna jų su savotiškais charakteriais. Pavyzdžiui tos pailgos, kai valgomos žalios, užlašinus citrinos sulčių pašoka ir stačiai atsistoja iš savo geldelių (kai Lina pirmą kartą valgė baisiausiai išsigando ir nuo to laiko jų nebevalgo). Arba kitos būna užsispyrusios – geldeles pradaro tik sekundei įmestos į vandenį ir jei nespėji užkišti peilio – vėliau jau niekaip neatidarysi. |
 |
| Šviežia pasta su jūros gėrybėmis |
 |
| Mano favoritas – jūros gėrybės (įvairiausios kriauklės, krevetės, vėžiukai) vyno padaže. Itališka gudrybė mėgstantiems pasrėbti padažiuką: perlauži geldelę, ją įstatai tarp šakutės dantukų ir srebi padažą kaip su šaukštu. |
 |
| Skaniausia aviena mano gyvenime. Troškinta vyne. Šakutės čia nepageidaujamos – reikia valgyti rankomis. |
 |
| Šviežios jūros gėrybės – na ne mano maistas, gal dar neužsaugau? Austrės, krevetės, vėžiukai. Žali, tik su citrinų sultimis, alyvuogių aliejumi ir pipirais. Kai apšlakstai citrinų sultimis dar ir pajuda… |
 |
| Panna Cotta |
Tu taip pat nori taip skaniai gaminti? Klausyk italų patarimų!
Žinoma, aš nebūčiau aš, jei nepasinaudočiau puikia proga paklausinėti. Kodėl, na kodėl viskas taip beprotiškai skanu??? Štai tikri itališki patarimai, kurių dėka maistas sulaukia vien komplimentų:
1. Tik šviežios jūros gėrybės ir mėsa.
2. Kepant mėsą – neperkepti. Pora minučių iš vienos pusės, pora iš kitos – tik tada išsaugomi vitaminai, mėsa sultinga ir skani. Italai niekaip jos nemarinuoja, atpjauna kepsnį ir kepa. O ant iškepusio užpila gero alyvuogių aliejaus ir užberia šviežiai grūstų juodųjų pipirų.
3. Sausas baltas vynas. Nėra jų virtuvėje nei kečupo, nei grietinės, nei majonezo. Pagrindinis padažas – baltas sausas vynas. Ir troškiniuose, ir su pasta, ir su jūros gerybėmis. Paklausiau, kokį baltą vyną maisto gaminimui pirkti Lietuvoje. Atsakymas paprastas – prastas labai pigus vynas gali sugadinti maisto skonį. Bet nupirkus sausą baltą vyną už ne mažiau kaip 6 eurus – neturėtume prašauti.
4. Geras alyvuogių aliejus. Jis pilamas beveik ant visko – ant mėsos, žuvies, daržovių, picų.
5. Tik švieži prieskoniai – druska, pipirai, šviežios žolelės. Jokių prieskonių mišinių ar tuo labiau vegetos.
 |
| Šviežiausios jūros gerybės specializuotose parduotuvėlėse. |
 |
| Skaniausi kumpiai – tiesiai iš gamintojų. |
Ką valgėme gatvėje?
Nors Italijoje populiaros ilgos pietų pertraukos ir dar ilgesnės vakarienės, bet kartais, ypač turistaujant, tenka pavalgyti ar užkąsti tiesiog gatvėje. O tokių užkandinių žinoma labai daug, sunku ir išsirinkti. Romje labai populiarios gabalėliais pjaustomos pailgos picos su lydere Bonci picerija priešakyje. Taip pat man labai patiko sumuštiniai su kiauliena, su šviežiai iškepto paršelio mėsa. Taip pat kaipgi be gelato – ledainių Italijoje gal net daugiau nei picerijų?
 |
|
| Sumuštiniai su kiauliena |
 |
| Kai kurios ledainės siūlo ne tik ledus, bet ir tokius mini desertus. |
Ką supratau ir ko išmokau?
Italijoje maistas – tai šventė. Skubus valgymas bėgant, tarp darbų ar prie televizoriaus čia nesuprantamas. Italijoje ir pietūs ir vakarienė trunka po kelias valandas – su užkandžiais, pirmais ir antrais patiekalais, desertais ir aišku geru vynu. Tai metas, kai susitinka šeima, draugai, kartu valgo ir bendrauja. Mums, pripratusiems skubėti lietuviams, buvo keista tiek daug laiko skirti valgymui, bet juk iš tiesų čia ir slypi žavesys. Kiekviena diena – šventė, o maistas didžiulė tos šventės dalis.
