Kaip atsidūriau čia, kur esu

Vakar mano draugė Dovilė įteikė šiuos marškinėlius – ieškojo sau suknelės, o rado rūbą lyg man pagamintą. Dovilė yra tikra draugė iš mokyklos laikų ir vakar buvo mūsų klasės susitikimas. Kalbėjome apie tai, kaip pasisuko visų gyvenimai. Šeimos, namai, darbai – visų istorijos skirtingos. Buvę suolo draugai klausė manęs – Kristina, kaip tu pasukai į maisto pasaulį?? Visiems taip netikėta, o ir man taip pat. Taigi šiandien sėdžiu su savo naujais marškinėliais ir rašau savo istoriją – kaip čia atsidūriau ir kodėl marškinėlių užrašas toks reikšmingas.

5 metai atgal

Studijuoju rekreaciją ir turizmą Klaipėdos universitete ir visiškai neįsivaizduoju ką darau su savo gyvenimu. Kuo noriu tapti, koks mano pašaukimas, ką daryti, kad atrasti savo kelią? Tai – mane nuolat kamuojantys klausimai. Meilės maistui mano gyvenime dar nėra – moku pagaminti kelis nesudėtingus patiekalus. Esu pasimetusi visame kame.

4 metai atgal

Persikraustau gyventi į Vilnių. Gyvenu kartu su draugu – gaminti reikia, nes niekas kitas to nepadarys. Po truputį pradedu vis labiau domėtis gastronomijos pasauliu. Tyrinėju receptų knygas, skaitau užsienio blogus, o Beata Nicholson tampa mano dievaite. Dirbu parduotuvės vadove – kartu su tėčiu turime šeimos verslą. Jis – Klaipėdoje, aš – Vilniuje. Nesijaučiu savo rogėse – darbas nėra man mielas. Su pavydu klausau teisingą kelią atradusių draugių ir nesuprantu, kaip joms taip pavyko.

2.5 metų atgal

Labai mėgstu gaminti ir viską, kas susiję su maistu. Kelionėse mane labiausiai domina maistas, parduotuvėse valandų valandas tyrinėju įdomesnius produktus, prieš miegą skaitau receptų knygas ir apskritai visur matau tik maistą. Vieną dieną maudausi duše ir staiga mane aplanko mintis – ant medinės lentelės. Noriu kurti maisto blogą! Ši mintis mane užvaldo ir niekada nepaleidžia. Taip viskas prasideda.

2 metai atgal

Sėdžiu darbe, o galvoje tik sukasi mintys, ką grįžusi namo gaminsiu, kaip pateiksiu, kur fotografuosiu. Suprantu, kad nebegaliu čia dirbti, nes visos mano mintys ir širdis guli sau namie ant medinės lentelės. Nusprendžiu, kad turiu palikti darbą. Išeiti iš šeimos verslo – čia tau ne šiaip darbą palikti. Išeiti iš šeimos verslo reiškia įskaudinti savo artimiausius – mano atveju įskaudinau savo tėtį. Prireikė daugiau nei metų, kol mūsų santykiai grįžo į senas vėžes. Išeinu į niekur – neturiu nei kito darbo, nei plano. Noriu pailsinti mintis, atsiduoti savo naujai meilei – blogui ir šviesia galva pagalvoti, ką noriu daryti toliau. Žinau tik vieną – mano gyvenimas tikrai suksis apie maistą. Pagaliau aš tampu, kuo visada svajojau – žmogumi, atradusiu savo tikrą kelią.

Kai mano mintys nurimsta ir susidėlioja į lentynėles, pradedu ieškoti darbo. Bet ko aš nenoriu. Noriu pas savo dievaitę Beatą. Rašau jai ilgą ir nuoširdų laišką – gaunu jos atsakymą, kad šiuo metu darbuotojų neieško. Po kelių dienų dar vieną laišką – kad ji vis neišmeta manęs iš galvos. Ar įsivaizduojate, koks jausmas tuomet aplanko? Tos akimirkos tikrai niekada nepamiršiu ir būsiu amžinai dėkinga. Taip atsiduriu Jurgio ir drakono komandoje, susipažįstu su daug puikių žmonių, iš arti stebiu ir Beatos virtuvės vykdomą veiklą. Stebiu, žaviuosi, mokausi.

1 metai atgal

Pakeičiu darbą – tampu restorano “Grey“ marketingo vadove. Niekada neapleidžiu savo blogo – kai tik turiu akimirką, gaminu, fotografuoju, rašau. Jaučiu, kad vis tobulėju. Meilė maistui vis dar tokia pat stipri. Gaunu reklamos užsakymų, pasiūlymų bendradarbiauti. Pradedu dirbti su Maxima – kuriame receptų video jų komunikacijai.

Šiandien

Darbą derinu su savo blogo veikla. Laisvalaikio beveik neturiu. Po darbo ir savaitgaliais dažnai dirbu prie įvairių projektų – kuriu receptus, reklamuoju produktus, užsiimu maisto stilistika ir fotografija, filmuojame receptų video. O kai projektų nebūna – tuomet vis gaminu, fotografuoju, rašau ir gražinu blogą. Stengiuosi, kad žmonėms, užsukus į svečius, būtų patogu, aišku, gražu ir skanu. Receptai tampa sveikesni ir įvairesni,  nuotraukos gražėja, sekėjų skaičius vis auga. Esu laiminga, nes žinau, kad siūlau kokybišką turinį.

Rytoj. O kas rytoj?

Žinau, kad ši veikla niekada nedings iš mano gyvenimo. Tai yra mano deguonis ir aš niekada to neatsisakysiu. Žinau, kad vieną dieną rankose laikysiu savo knygą. Kad su šampano taure stebėsiu savo debiutą televizijoje. Kad daug keliausiu ir ragausiu. Žinau, kad taip bus, nes aš atiduodu velniškai daug savęs. Noro niekada nepakako – reikia įdėti labai daug laiko ir darbo bei turėti milžinišką kiekį aistros. Aš tai turiu.

IMG_4476.1

 

Not too old to be a blogger | or whatever you want to be

Čia ne apie amžių. Čia apie tai, kad gyvenime reikia daryti tai, kas tave veža. Jei iš tiesų radai tokią veiklą – išdrįsk ir pavaryk. Ir tu nesigailėsi nei vienos dienos. Taip, kaip aš nesigailiu.

Ačiū

Vytautai, už tai, kad esi tikras ramstis. Visur, visada ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Tėti, už tai, kad nurijęs savo skaudulį vis tiek mane palaikei.

Mama, už tai, kad visada didžiuojiesi. Ir už indus, žinoma.

Beata Nicholson, už tai, kad nelikai abejinga ir už viską, ką pamačiau ir išmokau.

Monika, už tai, kad pastūmei mane, kai labiausiai reikėjo ir visada padėjai.

Klientai, už tai, kad pasitikite.

Tau, skaitytojau, už tai, kad esi kartu, seki naujienas, domiesi, gamini ir kartais pagiri.